Lapkričio 25-ąją minima Tarptautinė kovos prieš moterų prievartą diena ir kiekvienais metais nuo šios dienos iki gruodžio 10 d. visame pasaulyje minima akcija „16 dienų be smurto prieš moteris“. Taip stengiamasi visuomenės dėmesį atkreipti į šią problemą. Kad ši problema aktuali, liudija statistika: 2008 m. Lietuvoje užregistruota per 8000 iškvietimų į namus dėl smurto prieš moteris, tačiau tai tik ketvirtadalis moterų, patiriančių smurtą.
„Pagalbos moterims linijos“ savanorės konsultantės, teikiančios anoniminę psichologinę pagalbą telefonu, sulaukia nemažai moterų, patiriančių emocinį, fizinį ar net seksualinį smurtą šeimoje, skambučių. „Dieną skambino moteris ir ašarodama pasakojo, kad turi du vaikus, jaunesniajam dar tik bus 2 metukai. Vyras dirba, o grįžęs po darbo užkabinėja, kad namuose dar ne viskas gana tvarkinga, kad vaikai triukšmauja, o šie jo nepasitenkinimai baigiasi žmonos ujimu ir mušimu, vėliau jis išgeria alaus ir krenta į lovą. Ji pasakojo, kad nenori prarasti šio žmogaus ir pasiryžusi kentėti dėl vaikų.“ Kyla klausimas, ar verta kentėti dėl vaikų? Ar vaikai, augdami tokioje šeimoje, jaučiasi laimingi? O gal tiesiog moterys nesuvokia, kad prieš jas smurtaujama ir jos turi teisę gyventi kitaip – nepatirdamos baimės ir kančios.
Smurtas prieš moteris šeimoje – tai visi tyčiniai fiziniai, psichologiniai, ekonominiai, seksualiniai kito šeimos nario (dažniausiai vyro) veiksmai moters atžvilgiu, jeigu šie veiksmai pažeidžia jos, kaip pilietės ir asmens, konstitucines teises ir laisves, sukelia jai ekonominę, fizinę, psichinę ar moralinę žalą.
Moterys, nesikreipiančios pagalbos, prisiima aukos vaidmenį. Vengdamos konflikto, skriaudėjui leidžia dar labiau pajusti savo valdžią. Šiose šeimose būna epizodų, kai skriaudėjas „puola ant kelių“ ir atsiprašinėja, žadėdamas, kad daugiau nebesmurtaus ir moteriai nebeteks kentėti. Tačiau, kol moteris atgauna pusiausvyrą ir įsilieja į kasdienį gyvenimą, vėl namuose užverda ginčai. Šis ratas užsisuka su „šviesiais“ ir „tamsiais“ epizodais.
Suprantama, kad moterims sunku palikti smurtaujantį vyrą, nes kankina kaltės jausmas dėl ardomos šeimos, kad vaikai neteks tėvo. Taip pat smurtautojas dažniausiai būna pagrindinis šeimos maitintojas, tad auka jaučiasi dar labiau pririša prie smurtautojo. Taigi šioje situacijoje svarstoma, kas bus toliau su šeima ir kaip viskas keisis – tai nežinomybės baimė. Šias moteris dažnai pasmerkia visuomenė, tarsi jos būtų to nusipelniusios, todėl dar labiau pasunkėja šių moterų situacija. Moterims, besikreipiančioms į galinčias padėti institucijas, reikia artimųjų pagalbos ir palaikymo.
Kaip galime padėti šioms moterims? Pirmiausia jas reikėtų palaikyti ir išklausyti, neskubėti vertinti ir patarti. Žinoma, gali būti sunku suprasti, kodėl moteris prisirišusi prie smurtautojo, bet stenkitės jai nepriekaištauti. Pabandykite ją suprasti, paskatinti ieškoti išeities. Jei ji išdrįs atvirai kalbėti apie situaciją šeimoje su jumis, labai tikėtina, kad ji ryšis keisti santykius ir savo šeimoje. Jai gali prireikti ir kitokios pagalbos: pasislėpti nuo vyro, prižiūrėti jos vaikus, prisiglausti nakčiai, surasti informaciją, kur gali kreiptis pagalbos. Šalia savęs matydamas kenčiančią moterį, pasikalbėk su ja, ištiesk jai pagalbos ranką, nuoširdus pokalbis ir palaikymas gali būti pirmas žingsnis, vedantis į asmeninę laisvę.
„Pagalbos moterims linija“ teikia anoniminę nemokamą psichologinę pagalbą telefonu 8 800 66366, informaciją, kur ieškoti pagalbos. Ši linija veikia darbo dienomis 10.00–21.00 val.


Parengė „Pagalbos moterims linijos“ savanorė